Problema
Apie matematikos mokytojų trūkumą mokyklose šiandien žinome visi, o taip pat, kad artimiausiu metu lengviau nebus.
Organizacija IŠMOKYTI savo programomis, skirtomis mokytis matematikos žaidžiant, prisideda sprendžiant šią problemą.
Po penkerių metų veiklos rezultatai skatina veikti dar aktyviau, nes jau 10 proc. Lietuvos mokyklų diegia ar yra įsidiegusios „Žaidžiame matematiką 1-2-3-4”. Kokią naudą mato ir kokiomis patirtimis galėtų pasidalinti, apžvelgsime artimiausiu metu.
Mokydami matematikos ir visoje Lietuvoje bendraudami su mokyklų bendruomenėmis išgirdome kitą dar sunkiau įgyvendinamą poreikį – kaip šiandien vaikus išmokyti ekonomikos ir verslumo pagrindų?
Tai klausimas, į kurį, deja, ne visos mokyklos randa atsakymą.
Profesionalų, baigusių ekonomikos studijas, yra labai nedaug – tenka įgyti naują kvalifikaciją jau dirbantiems mokytojams arba šį dalyką tiesiog priglausti po kito dalyko sparnu.
Papildomų žmogiškųjų resursų iš išorės dėl daugelio priežasčių kol kas irgi nenusimato. Kaltas ne tik nedidelis atlygis, bet ir nepakankamas valandų skaičius, kuris galėtų sudaryti pilną etatą mokykloje.
Tad geras ir savalaikis noras vaikams suteikti ekonomikos ir verslumo pagrindus dažnai negali būti išpildytas tiesiog dėl tos pačios banalios žmogiškųjų išteklių stokos. IŠMOKYTI komanda ir čia skuba į pagalbą mokykloms siūlydama žaidimą-simuliaciją „Mano finansinis gyvenimas“, kuris yra sukurtas remiantis pastarojo penkmečio Lietuvos socioekonominiu kontekstu.
Tikslas
Žvilgtelkime ir prisiminkime pagrindinį tikslą, iškeltą bendrosiose programose:
„Ekonomikos ir verslumo dalyko tikslas – formuoti mokinių ekonominį mąstymą (suvokimą), supratimą apie ekonominių procesų priežastinius – pasekminius ryšius, ugdyti inovatyviai mąstančią asmenybę, gebančią savarankiškai, aktyviai ir kūrybiškai veikti, įgytas žinias struktūruoti ir jas taikyti, priimti vertybinėmis nuostatomis grindžiamus ekonominius sprendimus, būti pilietiškam ir atsakingam už asmeninį elgesį nuolat kintančioje aplinkoje. Kiekvienoje ugdymo pakopoje įgytos žinios ir supratimas, išugdyti gebėjimai ir nuostatos yra ekonomikos ir verslumo mokymo(si) pagrindas aukštesnėse klasėse.“
Džiaugiamės, kad žaidimas-simuliacija „Mano finansinis gyvenimas“ atliepia šį tikslą. Jį kūrėme 8-12 klasių moksleiviams žaisti komandose, kurio metu galima įsisavinti ne tik dalyko turinį, bet ir lavinti bendrąsias kompetencijas.
Jo metu patiriami suaugusio žmogaus šeimos ūkio finansinio gyvenimo esminiai įvykiai ir ypatumai 30-ties metų laikotarpyje, prisiimama atsakomybė už veiksmus. Moksleiviai „nugyvena” 30 metų per 90 minučių ir „išėję į pensiją” patiria, kokią gyvenimo kokybę gali sau leisti iš 3 pakopų pensijos. Keliami klausimai: „Kas yra finansinė laisvė?”, „Ar mano senatvė bus ori?”.
Laisvosios rinkos instituto apklausoje „Kokias problemas mato ekonomikos mokytojai“ randame tokius įrašus:
„Labiausiai mokinius mokytis ekonomikos paskatintų, anot 60 proc. respondentų, žinių pritaikomumas realiame gyvenime ir supratimas, kad jų neturėjimas sukelia skaudžių pasekmių.“
„Ekonomikos pamokų mokykloje pagrindas turi likti kertiniai ekonomikos principai ir reiškiniai. Jų supratimas būtinas, norint taikyti, analizuoti ir vertinti visuomenėje vykstančius procesus, nepasimesti nuolat besikeičiančioje finansinių paslaugų rinkoje, būti atsakingam už savo ir visuomenės gerovę.“
Pokalbis
Jau keleri metai, kaip mokyklos žaidžia „Mano finansinį gyvenimą”. Kuo šis žaidimas aktualus šiuolaikiniam paaugliui klausiame šio žaidimo autorių: finansų analitiko Luko Neverdausko, Klaipėdos universiteto ir Baltijos gimnazijos kūrybinės matematikos dėstytojo Andriaus Chomičiaus bei žaidimo moderatorės verslininkės Rimos Januškevičiūtės-Steikūnienės.
Andriau, kokius mokyklos, visuomenės poreikius atliepdamas inicijavai „Mano finansinis gyvenimas“ žaidimo sukūrimą?
Finansinio raštingumo trūkumą arba, plačiau, suvokimą ir supratimą, kaip veikia dabar ekonomika ir koks yra tas egzistuojantis ekonominis modelis – toks buvo pagrindinis mano tikslas.
O tuomet jau palikti patiems moksleiviams sprendimo teisę spręsti, ar tai gerai ar blogai, teisinga ar neteisinga, supažindinti juos su pinigais piniginiame gyvenime.
Lukai, kodėl tau atrodė reikalingas būtent toks žaidimas-simuliacija su tokiu turiniu, apie ką mąstei kurdamas, nuo kokių problemų, klausimų ir kontekstų atsispyrei?
Neišvengiamai dalyvaujame pinigų paskirstyme ar mainuose pačiame gyvenime, tad žaidimas yra viena formų ar galimybių pačiupinėti tai. Nuo „Kaip leidžiu ir taupau bei investuoju pinigus?“ iki „Kokia tada bus mano pensija?“, nuo finansinių sprendimų pasekmių iki susimąstymo apie alternatyvas. Kaip – išlaidžiai ar taupiai gyventi, kokie sprendimai taupant ar investuojant gali lemti lengvesnę finansinę ateitį ir kas tai yra – geriau, lengviau, daugiau?
Žaidimas, kaip ir kitokie modeliai (ekonomikos, matematikos ir pan.), viską supaprastina ir leidžia pasimatuot gyvenimiškas situacijas kaip rūbą ar kaip mintinį eksperimentą. Bet ne tik – juk po minčių ir idėjų visada yra galimybė veiksmui, bandymui ir pokyčiui, gal net tokiam, kuris perrašys vadovėlius ir istoriją.
Kas šiame žaidime yra unikalaus, kuo jis galėtų būti patrauklus ir naudingas šiuolaikiniam paaugliui?
Andrius
Na, pirmiausia, tai, kad žaidime-simuliacijoje nieko neaiškiname, jie turi patys išsiaiškinti, kurti ir priiminėti sprendimus „čia ir dabar“ ir pamatyti, patirti tų sprendimų pasekmes. Taip pat mokiniai gali tartis tarpusavyje, diskutuoti, ginčytis ir mokytojas jau nebėra tas autoritetas iš šalies „Tu, Petrai, teisus buvai, o tu Jonai neteisus” – jiems paliekama teisė ir galimybė suklyst, pasikliaujant tuo, kuris neteisingai patarė. Tokia klaida yra labai vertinga ir pamokanti. Kadangi jie labai daug laiko praleidžia bendraudami ar ieškodami tos bendrystės ekranuose, tai šis formatas sudaro sąlygas jiems ne tik bendrauti, bet ir betarpiškai bendradarbiauti. Tiems, kurie jaučia to naudą, vertę ir procesas būna gana sklandus, jie labai džiaugiasi ir iš to džiaugsmo matyti, kad iki simuliacijos tokios geros patirties dar nėra turėję.
Lukas
Jei sąžiningai, man atrodo, kad daug priklauso nuo žingeidumo, t.y., kas kiek ima, tas tiek ir pasiima. Dar daugiau gali pridėti moderatorius (ir vėlgi – mokinių smalsumas) subtilia savo role ir refleksija, nes be jos dažnai pats veiksmas stokoja sąmoningumo, įsisavinimo, dar gilesnio pamąstymo. Šie dalykai gan universalūs.
Rima
Mano požiūris nepasikeitė – „Mano finansinis gyvenimas“ yra naudingas. Vertinu pagal savo vaikus paauglius, kurie labai greitai taps suaugę ir jiems teks susigaudyti daugybėje keistų dalykų. O finansai ypač keistas dalykas, kuriam reikia pasiruošti. Ne visi tėvai apie tai kalba, nes ir patys nesusigaudo.
Ką patys patiriate moderuodami? Ką išsinešate kaip dovaną po bendravimo su mokiniais?
Lukas
Smagu, kai komandai ar tiesiog mokiniui kyla klausimų, kirba noras apeit taisykles, kyla nusivylimas, džiaugsmas, azartas, provokacijos.
Tuomet džiaugiuos ir aš – kažkas visgi veikia, sukasi, budina.
Vėlesniam etape pailginę edukacijos trukmę radome vietos refleksijai.
Nors neabejojame refleksijos nauda, vis tiek ji gan trumpa arba paliekama gyventi savo gyvenimą, kai galimai lieka mokinių galvose ir lūpose edukacijai pasibaigus.
Dažnai tenka pastebėti, jog ateitis mokiniams, tebūnie ir gimnazistams, labai miglota, kažkur toli, neapčiuopiama. Žaidime tai pasireiškia tuo, jog finansiniai sprendimai daromi lengvai ir pasekmės matosi tik kažkokiais skaičiukais, bet ne po tuo galimai slypinčiu diskomfortu ar nerimu dėl ateities, todėl ir mes leidžiamės į papildomas mintis, kurios edukaciją pagyvintų ir praturtintų.
Yra daug mąstančių, kūrybiškų, azartiškų, gyvybingų, draugiškų mokinių, taip pat ypatingas jausmas parsinešt kilusių idėjų šitai edukacijai augti ir skleistis.
Rima
Kaskart po edukacijos vedimo sau pasitvirtinu, kad turime padėti paaugliams susigaudyti, kas yra darbo užmokestis, mokesčiai, pensijų pakopos, paskolos, palūkanos ir t.t.
Andrius
Pirma, kad žaidžiant mokiniai taip įsitraukia ir jiems tikrai norisi apskaičiuoti teisingai tą investicinę grąžą, kad tie, kurie moka, pamoko tuos, kuriems sunkiau sekasi, pavyzdžiui, apskaičiuoti procentus. Nuostabu, kad per tą valandą, kiek trunka simuliacija, jie daug ko pramoksta, sugeba tai pademonstruoti ir supranta, kad jiems patiems tai yra įveikiama.
Man buvo įsimintina patirtis, kad vieno rajono verslo ir technologijų mokykloje atėjo taip vadinami „silpnieji“ su spec. poreikiais mokiniai ir jie pasirodė geriau už tuos, kurie neturi spec. poreikių: skaičiavo ir įžvelgė tas galimybes, ir suprato kaip simuliacijoje reikia elgtis, ir siekė, kad sprendimai būtų kokybiškesni – man tai buvo didelis atradimas.
Kitoje gimnazijoje žaidžiame su moksleiviais ir prie mūsų prisijungė matematikos mokytojas Andrius. Po simuliacijos jis man prasitarė, kad geriau būtų neatėjęs, nes jo paties finansinė padėtis tapo daug aiškesnė, taip pat ir tai, kokia ji bus išėjus į pensiją.
Pats kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad šis žaidimas man irgi gerai spiria į pasturgalį, primena – laikas priimti sprendimus yra dabar, kad vėliau nereikėtų gailėtis.
Kalbino Audrius Karečka
