Į Kėdainius
Po penkių metų nuo įmonės įkūrimo su KM5 5 ryto pirmą kartą pajudu į Kėdainius. Tikslas-Kėdainių Šviesioji gimnazija. Tamsu nors į akį durk, bet nėra kamščių. Man patinka kai nėra kamščių. Geriau valanda ilgesnėje kelionėje, negu valanda praleista kamštyje. 8 ryto pirma pamoka – dvi klasės vienu metu. Gerai, kad penkiakovė. Jau dešimtmetį praktikuojama – viską darau intuityviai ir automatiškai. Tekstai, užuominos, pajuokavimai, sudrausminimai, įkvėpimo žodžiai, pokštai sklinda natūraliai ir organiškai. Meistriškai atlieku moderatoriaus vaidmenį Kūrybinio mąstymo penkiakovėje. Iššūkis 60 mokinių, 16 komandų dviejose salėse tuo pat metu. Tad vienas niekaip.
Nuotraukoje: įkūrėjas, mokytojas – Andrius Chomčius ir mokinės Kotryna Kasiulytė 2 klase (c), Aiva Patopaitė 2 klasė (c), Beata Kasperavičiūtė 2 klasė (c).
Brolis
5.15 val. žadėjau pasiimti antrąjį moderatorių. Brolį. Jaunesnis, bet aukštesnis. Jau virš dešimt metų klausosi mano idėjų, svajonių, troškimų. Jau penkis metus moderuoja visas 5 mūsų kultūros paso programas. Labai vertingas partneris. Visada gali (kiti irgi vertingi, bet ne visada gali). Visada tylus (tai aš galiu kalbėti ir neprivalau klausyti). Visada ramus (aš galiu pasikarščiuoti). Visada kuklus (gali dirbt lyg kupranugaris – visą dieną nevalgęs ir negėręs). Visada atliks jam paskirtą vaidmenį (aš gi režisierius).
Atvažiuoju 5.30, o Mindaugas Chomičius jau stovi ir laukia aikštelėje. Kaip tarėmės. Laiku. Visada Laiku. asisveikinam ir suvedu į Waze Kėdainių Šviesioji gimnazija. Būsim 7.33 val. Viskas OK. KM5 priemones galime paruošti žaidimui per 10 minučių. Tad ramu. 2 valandos autostrada. Pats geriausias laikas mokytis. Mindaugas įpila kavos ir išima žmonos keptus sumuštinius (aš gi režisierius, o ne kupranugaris). Pusryčiaujame ir dvi valandas klausome audioknygos „Rich dad‘s guide to investing“. Jau penkmetį klausau, skaitau tas pačias knygas lietuviškai, angliškai, rusiškai. Taip neužmirštu nė vienos kalbos, geriau suvokiu turinį, ir apsidraudžiu nuo prastų vertimų (kurių tikrai pasitaiko). Jau metus dominuoja šioje praktikoje du autoriai – tai Robertas T. Kiyjosakis ir Nicolas Nassim Talebas. Pirmasis verslininkas, investuotojas, mokytojas. Antrasis treideris, matematikas, mokslininkas. Klausau du kartus lietuviškai skaitytą knygą angliškai. Kadangi mokausi verslo ir investavimo darydamas tai jau penkis metus – išgirstu ir suvokiu tai, ko nesupratau skaitydamas tą knygą lietuviškai (be patirties – nėra išminties). 2 valandos pralekia akimirksniu. Visų kilusių įžvalgų ir įdėjų – nesuskaičiuosi ir neužfiksuosi. Ramu. Jau seniai susitariau su savimi, kad vertingos ir reikalingos grįš tada kai joms bus atėjęs laikas.
Kėdainių šviesioji gimnazija
Kėdainiai. Kažkoks kiemas. 7.38 val. Sustojam. Abu čiumpam po KM5 rinkinį (užjaučiu merginas moderatores, kai joms reikia tokį svorį tampyti) ir sekam paskui einančius pro šalį mokinius. Patenkam į atvirą/uždarą kiemą su sustatytom kėdėm. Tikrai ne mūsų erdvė. Su Irma sutarėm iš vakaro, kad tuščios erdvės. Mums nereikia nieko – tik tuščios didelės erdvės (labiausiai tinka aktų salės ir kuo didesnė tuo man labiau patinka). Skambinu Irmai ir lekiam į kitą pastatą. Mokykla įsikūrusi dviejose pastatuose, o per vidurį dar prokuratūra stovi (saugu mokiniams ir mokytojams). Užlipam ir ten jau mus pasitinka Daiva (berods). Sporto salė kairėje – šokių salė dešinėje. Nuskanuoju erdves ir jų dydį. Brolis su 6 žaidimais sporto salėje – aš su penkiais šokių. Daiva pasiūlo kavos ir mums ir besirenkantiems mokiniams (pirmą kartą išgirdau mokytoją siūlant kavą ir mokiniams). Oplia ir Tangram, Žodis, Kakuro, Sudoku, Skaičių mįslė jau šokių salėje ant žemės. Pasiimu kavą ir einu į sporto salė. Oplia Oplia ie sporto salėje visi žaidimai paruošti. 7.55 val ir mudu atsigėrę kavos ir pasiruošę.
Pradžia
Man nelabai patinka pradžios. Kartoti labas rytas vis naujai įeinantiems, prašyti pasidėti daiktus, prašyti sustoti į ratą, matyti apsnūdusią (visgi 8 valanda ryto) ir vangiai judančią Lietuvos ateitį – nepatinka. Todėl tekstas visada toks pat ir labai trumpas. „Labas rytas. Aš esu Andrius. Aš Mindaugas. Mes esame iš …“ Intonacija, balso tembras, pakartojimai – tik tam, kad nuskanuoti ateities nuotaiką. Dažniausiai pastebiu reaguojančius ir prunkščiančius, kai mano pokštai nuskamba per lėkštai jų požiūriu. Nykiausias momentas – išsiskaičiuojame pirmais – vienuoliktais. Kažkas nepataiko, kažkas plepa, kažkas juos tramdo (dažniausiai merginos tramdo vaikinus, nesu matęs, kad vaikinas duotų pastabą netinkamai besielgiančioms merginoms). Vienintelė paguoda stebėti mokytojus (jeigu būna kartu su mokiniais) ir kaip jie kišasi/nesikiša į išsiskaičiavimą. Pagaliau. Turim 11 komandų. Ir štai čia jau mano kūnas ir kiekviena ląstelė žino, kad tuoj bus valanda DIDŽIAUSIO kaifo. Mane apsups, įtrauks, įkvėps, įgalins, užves, užkurs tai, kas jau dešimtmetį žavi, traukia ir užburia. Tai jo Didenybė – komandinis kūrybinis mąstymas. Aš užuodžiu, jaučiu ir suvokiu visais pojūčiais, širdimi ir protu kai tai vyksta, kyla auga didėja ir įvyksta. Aš džiaugiuosi mokinių laimėjimais ir įdedamomis pastangomis labiau negu jie. Jeigu tas didesnis džiaugsmas yra gero mokytojo savybė – tai tą valandą kai nutinka komandinis kūrybinis mąstymas aš esu žiauriai geras mokytojas. Ir mane labiau žavi pastangos, atkaklumas, pagarba vienas kitam, draugiškumas, azartas, įsitraukimas, kuriuo spinduliuoja kūrybiškai mąstantys mokiniai. Ir jeigu kokiai komandai procesas ima strigti – aš duodu užuominas, kurių potekstė (ar vidinis monologas, kaip mokė mane režisūroje) visada ta pati – jūs galite chebra – mąstykit. O tie kur išmąsto – tuoj pat gauna sunkesnį variantą ir kartais aš būnu vienintelis, kuris tiki, kad jie įveiks ir sunkesnį lygį. Ta valanda – prasmingos pilnatvės akimirka, kurią aš išgyvenu vėl ir vėl. Esu laimingas ir dėkingas, kad pavyko tai sukurti. Dabar kryptis labai aiški – kasdien būti kartu kuriančios komandos nariu, nes tokiai komandai įmanoma tai kas NEĮMANOMA. Ir investuoti viską į kartu kuriančių komandų ugdymą.
Įvyko
Pirmą valandą gimnazistai įveikia 2 iš 5 žaidimų. Kontekstualiai lyginant – geras rezultatas. Puiku tai, kad per 20 minučių įveiktas ŽODIS. O tai jau WOW, nes itin retai taip nutinka. Skelbiu valandos pabaigą. Mokiniai susitvarko ir sustojam į ratą. Paskutinė užduotis. Labai svarbus užbaigimo akcentas. Tik keletą kartų yra buvę, kad nepadarydavau. Kultūros paso programa trunka apie 50 min. 45 min pamoka ir 5 minutes sutariame, kad pridedame iš pertraukos. Taip nesugriauname pamokų tvarkaraščio. Tad daryti refleksijos nėra laiko – norisi, kad jie ilgiau pažaistų, pamąstytų ir kurtų. Tad ši pabaiga yra refleksija man. Jeigu pavyksta iš pirmo karto – žinau, kad WOW valanda buvo ne tik man, bet ir mokiniams. Tad trinu rankomis, visada užsimerkiu, padėkoju, kad žaidė ir mąstė ir prigrasinu, kad darysime tol kol pavyks. Sekite mane ir turime visi suploti kaip vienas. PLIAUKŠT. Suplojimą perėmiau iš Kūrybinių partnerysčių, kuriose įgyta patirtis (įvairiausia) nurodė kryptį ir formą profesijai, kurią kuriu ir praktikuoju. Negaliu nekurti.
Nuo 9.00 iki 10.00 pertrauka. Irma kviečia į renginį ir kavos bei užkąsti į rūsį. Kartu su moksleiviais grįžtame į kitą pastatą. 370 metų senumo. Radvila įkūręs. Pasirodo šiandien vyksta „Tyrėjų naktis“ (va kodėl važiuojant į Šviesiąją buvo tamsu – naktis gi). Mokiniai ir mokytojai pristato įvairiausius projektus. Klausau viena ausim, stebiu mokinius (kai kurie abiem ausim neklauso). Projektai, STEAM, bendradarbiavimas su Universitetais ir t.t. Pagaliau Irma suranda ir vedasi į rūsį. Tikrą, beveik keturių amžių senumo – jaučiuosi patekęs į Prahos ar Berlyno barą rūsyje. Tačiau greit save pagaunu, kad labiausiai primena Tauragės pilies požemių klubo patalpas, kuriose patyriau renginių, koncertų, žaidimų, krikštynų žavesį, kuris vėliau nukreipė studijuoti teatro režisūrą. Ir štai Kėdainiuose, mokykloje, rūsyje sėdžiu apsuptas mokytojų ir geriu kavą su kibinais ir kol kramtau – klausau. Kai mokytojai (aš irgi mokytojas Klaipėdos Baltijos gimnazijoje) nuoširdžiai ir atvirai kalbasi – galima greitai ir daug sužinoti. Tad klausau, klausiu ir klausau. Ir man įdomu. Ir aš suprantu. Ir tai yra mano profesinė kasdienybė. Ir visur tos pačios problemos, iššūkiai, lūkesčiai ir džiaugsmai. Ateina Mindaugas. Prisėda ir klausosi. Jis moka tylėti ir klausyti. Aš dar mokausi. Oplia ir jau turim bėgti. 9.50 val. Tuoj ateis dar dvi gimnazistų klasės. Mokytojos kviečia po to vėl sugrįžti kavos ir kibinų (aišku, kad noriu, juk aš tai beveik nieko nekalbėjau…).
Pergalė
Nuo 11.00 iki 12.30 antro srautas. Vėl 11 komandų. 6 lieka su Mindaugu. 5 komandas veduosi aš. Vėl žaidžiame. Po 20 minučių keičiamės. 3 merginos imasi skaičių mįslės. Laikui pasibaigus metu iššūkį – jeigu norite galite tęsti kol išmąstysite. Nors laikas jau baigėsi… Jos sutinka. Mes tvarkomės – merginos mąsto. Kartu. Priima ir trečią. Ir štai po valandos – pergalė. Joms pavyko. Aš džiaugiuosi labiau už jas. Šio beribio džiaugsmo užvaldytas iškart siūlau, tai kas neįmanoma. Jeigu Kėdainių progimnazija (sužinojau, kad yra dvi netoli Šviesos gimnazijos) įsigytų mūsų sukurtus matematinius žaidimus pradinukams ar sutiktų moderuoti žaidimus. SUTINKA. Dabar jau laikas į rūsį susitarti su mokytojomis.
Abu lekiame į rūsį. Ten jau kantriai gerą pusvalandį mūsų laukia dvi pavaduotojos ir dvi mokytojos. Dabar kalbėsiu ir aš. Imu pasakoti apie tris merginas ir stebuklą. Visą valandą mąstė prie skaičių mįslės. Atkaklumo pavyzdys. Visą valandą prie skaičių mįslės. Filmavome. Įraše aiškiai girdisi, kad diskusijos ir mąstymo intensyvumas negęsta net po 90 minučių intensyvaus mąstymo. Ir dar prisijungia viena. Ją įtraukia. Su ja dalinasi įžvalgomis. Jos išklauso. Pagaliau įveikia. Pergalės džiaugsmas. Tai geresnis apdovanojimas, nei socialinės valandos, pažymiai ar pinigai. Pasiekti tai kas neįmanoma – visada geriausias apdovanojimas. Klausiu pavaduotojų ir mokytojų ką galime joms pasiūlyti, kas būtų tikra, prasminga ir įdomu. Kas padėtų spręsti mokytojų trūkumo problemą? Kas suteiktų trims moksleivėms išbandyti mokytojo profesiją?
Tada ir pasiūlau. Jeigu ir tik jeigu X progimnazija įsigyja mūsų rinkinį, o mes dar apmokome tris merginas ar sudarytų joms sąlygas moderuoti tuos žaidimus. Neužtikrintai esu patikinamas, kad galbūt ir įmanoma. Tada dar siūlau KM5 rungtynes visai mokyklai, kur mokytoaji moderuoja, o 300 gimnazistų žaidžia. O iššūkis? Jeigu km5 susirungtų mokytojų ir mokinių komandos? To dar nebuvo? Ar išdrįs mokytojai mesti iššūkį mokiniams? Kas bus jeigu mokytojai pralaimės?
Ups. Jau pusantros valandos bendraujame, o laikas bėga. Visi kylame nuo stalo ir sutariame vėl susitikti.
Automobilis. Kelias. Abu tylim. Abu klausom audioknygos. Abu mokomės. Abu grįžtame namo į Klaipėdą po 10 valandų kelionės ir nuotykių. Tokia yra kultūros paso moderatorių diena.
Teksto autorius: Andrius Chomčius
